2013-ųjų vasarą mano kolega Andrius prarado vedėją prieš pat vestuves. „Mantai, tu juk visada būni pokylio siela — gal pabandytum?" Sutikau iš draugystės, ne iš profesijos. Tą šeštadienio vakarą Palangos pajūryje supratau vieną dalyką: žmonės nori būti pamatyti — ne pralinksminti, o pamatyti.
Tą naktį, namo važiuodamas pro Giruliuose miegantį Klaipėdos pajūrį, nutariau — daugiau niekada nenoriu būti vedėju, kuris skaito juokus iš lapelio. Kitą rytą uždarytau seną reklamos agentūros darbą ir pradėjau lankyti kiekvienus sutikti norinčius klientus po du kartus prieš renginį.
Po dvylikos metų ir 240 renginių vis dar tikiu tuo pačiu: gera šventė prasideda nuo kavos puodelio su žmogumi, kuris man dar nepasitiki. Štai kodėl aš vis dar darau šį darbą — ir kodėl niekada nepriimu daugiau nei trijų renginių per mėnesį.